Todėl baigęs mokyklą prižadėjau sau – daugiau gyvenime nekeliausiu autobusu. Kelerius metus mėgavausi kelionėmis lėktuvais ir buvau įsitikinęs, kad niekuomet neprireiks gido paslaugų ar, neduokdie, nepirksiu pažintinės kelionės, kur viską suplanuoju ne aš, o kažkas ten ofisiuky sėdintis. „Aš ką, pats negaliu susiplanuoti, susistyguoti ir rasti tai, ką randa kiti?“, – galvojau. Kad ir kaip būtų, atsiradus galimybei leistis į trumpą, tik dvi dienas trunkančią kelionę po Varšuvą, nedvejodamas sutikau. Būsiu atviras: iš pradžių galvojau, kad ši kelionė manęs nesužavės, nes nei Lenkija traukė, nei visur lydintis gidas skambėjo patraukliai, o ir ilga kelionė autobusu iki Varšuvos žavesio nekėlė.
Vis tik nuomonę pakeičiau jau pirmosiomis kelionės valandomis. Mus vežęs istorijos mokslų daktaras reikalingą informaciją gebėjo pateikti ypač patraukliai ir įdomiai. Ir nors LDK reikalai anaiptol nėra ir turbūt nebus mano domėjimosi lauke, visą kelionę prasėdėjau žandikaulį atvėpęs. Pasirodo, kiek daug aš nežinojau ir kaip man viskas buvo įdomu… Stebėjausi bei džiaugiausi tuo, kad vis dar yra žmonių, kurie į Lenkiją keliauja ne pigiau apsipirkti, o pasisemti žinių. Juolab, kad kelionė vyko ne su šiaip gidu, o savo srities žinovu – istorijos mokslų daktaru. Visą kelionę tai pakėlė į naują kokybės lygmenį. Varšuvoje viešėjau pirmąsyk, todėl įvažiavus į šį 1,75 mln. gyventojų miestą, susižavėjimo didelio nebuvo. Mane pasitiko švelniai tariant „savotiška“ pilka architektūra ir dar švelniau tariant „neskoningi“ reklaminiai tentai. Požiūris kiek pasikeitė pasiekus nuostabų, nors ir nedidelį, Varšuvos senamiestį. Viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai tos senamiesčio sienos prabilo mus vežusio istoriko balsu. Pirmąją dieną lankėmės Karalių rūmuose, kurie per II-ąjį pasaulinį karą buvo beveik sugriauti, tačiau vėliau atstatyti. Patikėkite, net tiems, kuriems istorija ir muziejai veikiau kelia žiovulį nei susidomėjimą, buvo be galo įdomu. Vėliau aplankėme Varšuvos universitetą, pasivaikščiojome po centrą. Jau pirmąją dieną savo kelionės draugei sakiau, kad pakeičiau požiūrį į pažintines ekskursijas autobusu. Jei būčiau į tuos Karalių rūmus ėjęs vienas, be gido, nebūčiau supratęs, ką nori pasakyti Karaliaus sostas, ant sienų kabantys paveikslai, įvairiausi audiniai ar šilkiniai tapetai. Antrąją kelionės dieną praleidome Vilanovo rūmuose, kurie paliko dar didesnį įspūdį – rūmų sode praleisčiau nors ir visą dieną.
Žinoma, pamatėme ne vien istorinę ir „lietuvišką“ Varšuvos pusę. Laisvu laiku (kurio, beje, buvo visai nemažai), norėjome suprasti, kodėl Varšuvą jaunimas vadina mažuoju Berlynu. „O, Lenkija, atgaivinai pažinimo džiaugsmą“, – galvojau grįždamas autobusu į Vilnių. Įsitikinome –naktinis gyvenimas čia iš tiesų verda. Gausu stilingų barų, naktinių klubų – bet kokio skonio ar stiliaus atstovas čia atras savo vietą. Būtų nuodėmė nepaminėti ir lenkiškų kainų – ten pigiau nei galvojate ir tai liečia visas sritis: gėrimus, maistą, restoranus, taksi, drabužius. „O, Lenkija, atgaivinai pažinimo džiaugsmą“, – galvojau grįždamas autobusu į Vilnių. Prieš keliaudamas į tolimus kraštus nuo šiol turėsiu omeny, kad stebuklų galime ieškoti ir čia, aplink mūsų namus. Ir nebebijosiu kelionių autobusu su gidu – jos sukelia norą pažinti ir žinoti daugiau. Reikia važiuoti, domėtis ir diskutuoti – tam turime visas galimybes.
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/kelioniu-istorijos/lietuviskoji-varsuva-ne-vien-del-pigios-desros-i-lenkija-reik-vykti-639-794588
Comments