GRUZIJA | JazzTravel GRUZIJA | JazzTravel
info@jazztravel.lt
852731337
Menu
Avatar

17.07.27

giedre, Administratorius

GRUZIJA

– Nepergyvenk , sesute! – girdėjau šitą posakį dar tik derindama kelionės  detales, maršrutą, kainas

Man, įpratusiai  viską daryti tiksliai ir konkrečiai nebuvo lengva.

Kutaisis – antrasis  pagal dydį Gruzijos miestas, Imeretijos  regiono centras. Kai  atsirado  tiesioginiai,  nebrangūs skrydžiai  į Kutaisį, lietuviai mielai renkasi  aplankyti ir pažinti  Gruziją.

Apsistojame viešbutuke, kuris yra  kalne, iš kurio visas Kutaisis kaip ant delno, Bagrato katedra po kaire puse.

Didžiulis  turgus su skaniausiais  džiovintais vaisiais, gruziniškais  saldumynais, ką  tik papjauta mėsa, jų  išaugintomis  ir sudžiovintomis žolelėmis, arbatomis, vaisiais, daržovėmis, tiesą pasakius, visko  net neapėjome. Mūsų  higienos inspekcija turėtų ten darbelio, bet jiems gerai, viskas natūralu, gražu ir sveika. Bandome ir mes  derintis, įsijausti, tuo pačiu  suprantame, kiek stipriai esame pasikeitę  per 27 nepriklausomybės metus.

Perkame gruzinišką arbatą. Moterytės išsiaugina tik sau ir pardavimui. Vyrai pasakoja, kad jie gaili savo moteriškių, dėl to  gruzinai nebeaugina tiek daug  gruziniškos juodos arbatos.

Aplankėme ir Kutaisio apylinkes, grožėjomės kalnais, nuostabiai sužaliavusia augmenija, vienuolynais ir  Prometėjo požeminiais  urvais.

Pakelėje geriame  natūralias, čia  ir dabar, išspaustas apelsinų ir granatų sultis.

Gelačio  vienuolynas paliko neišdildomą įspūdį. Vienuolynas, esantis vakarų Gruzijoje, Imeretijos regione, netoli Kutaisio miesto. Gelačio vienuolynas pradėtas statyti 1106 m. valdant karaliui Dovydui IV. Tuo metu Gruzija išgyveno savo „aukso amžių“ – augo šalies ekonomika, klestėjo bei plėtėsi miestai. Vienuolyno statybos buvo baigtos 1130 m.

Šiame vienuolyne yra palaidota daug žymių Gruzijos valdovų. 1994 m. Gelačio vienuolynas įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą.

XIII – XIV a. vienuolynas buvo papildytas naujais pastatais, tačiau, Gruzijai įsivėlus į karinius konfliktus su mongolų bei osmanų imperijomis, daugelis vienuolyno pastatų buvo smarkiai apgadinti. 1510 m. į Gruzijos teritoriją įsiveržę turkai sudegino vienuolyno bažnyčią.

Gelačio vienuolynas ilgą laiką buvo vienu didžiausių kultūros ir švietimo centrų Gruzijoje. Jame veikusioje akademijoje dirbo žymūs mokslininkai, filosofai, teologai.

Vienuolynas žymus dėl savo architektūros, didelės mozaikų ir metalo dirbinių kolekcijos, freskų. Važiavome į Prometėjo urvus – nors po Italijos nebemėgstu urvų, šitie paliko didžiausią įspūdį  iš kada nors lankytų.

Prometėjo požeminiai  urvai  žavi didžiulėmis erdvėmis, salėmis , išpuoštomis stalaktitais ir stalagmitais. Dar daugiau žavesio suteikia šviesų instaliacijos.  Prometėjo urvas –  vienas gražiausių, kokių  yra tekę matyti.

Vakare, grįžę  iš  Kutaisio apylinkių, dar kartą einame į naktinį  Kutaisį.

Apžiūrime Bagramo katedrą, – vakare, ji apšviesta, iš priekio proporcijos  atrodo netaisyklingos, iš  galo  įžvelgiame visai  kitas pastato proporcijas. Vakare, ramiai, savoje kompanijoje, grįžtame į šeimos  viešbutuką, gatvelėse ramu, saugu, užsukame nusipirkti vyno. Gatvėse pilna šunų, jie prisijungia prie mūsų  kompanijos ir palydi mus link viešbučio.  Parduotuvėlės  mažytės, jaukios, kiekvienoje  jų yra močiučių prikeptų pyragų, – pas juos taip normalu. Grįžę  sėdime terasoje, gurkšnojome gruzinišką vyną ir mėgaujamės nuostabiu vaizdu į  miestą ir Bagrato katedrą.

Bagrato Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedra– XI a. Gruzijos krikščionių stačiatikių katedra, pastatyta Kutaisyje. Ilgus metus buvusi griuvėsiuose, 2012 m. atstatyta ir yra svarbiausias religinis Kutaisio centras.

Katedrą XI a. pr. ant Ukimeriono kalvos pastatydintino Gruzijos karalius Bagratas III. Dėl to katedra imta vadinti Bagrato katedra. 1692 m. į Imeretijos karalystę įsiveržę Osmanai katedrą suniokojo. beveik 300 metų tokia prabuvusi, 1952 m. pradėta taisyti.

1994 m. kartu su Gelačio vienuolynu įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Bagrato katedra 2001 m. grąžinta Gruzijos stačiatikių bažnyčiai. 2010 m. UNESCO katedrą įtraukė į objektų pavojuje sąrašą ir priešinosi vykdomam šventovės atstatymui. Gruzija nepaisė UNESCO nurodymų ir 2012 m. katedrą atstatė. Dabar čia pamaldos vyksta ne nuolatos, tačiau statinys yra svarbus Kutaisio dvasinis ir turistinis objektas.

Važiuojame su pačiais svanais po Svanetiją, fotografuojamės  tarp snieguotų  kalnų  ir galingos upės  tarpeklyje, kuria  draudžiama  plaukti kanojomis, nes  mirtinai pavojinga. Sustojame  prie  kelio išgerti  kavos, pajaučiame   visai  kitokią svanų  pasaulėjautą.  Jie lėti, užsispyrę, turintys aiškią, neginčijamą savo nuomonę. Ir  mes nesiginčijame.

Automobilyje  groja  gruziniška muzika, svanas dainuoja, pasakoja, kad  yra dainavęs  chore, šokęs gruziniškus šokius. O tam reikia  labai  gero fizinio pasiruošimo, jie juk  šoka kuo aukščiau, į ritmą, į taktą,  nusileidžia  ant kelių. Paaiškino, ką reiškia tam tikri šokio  judesiai, bet čia  jau ne spaudai, o tik moterims, kurios važiavo 🙂

– Tik pasakykite, viską dėl moterų  padarysime! Čia  ne ta šalis, kad nekreiptume dėmesio į  moteris, – aiškina ramiai svanas.  Papasakoja ir pora  juokelių apie mus, lietuvaites, -– „blondinė  pabalo“, ir, juokias visi susiėmę  už pilvų. Jiems tai labai juokinga, neįsivaizduoja blondinės išbalusios, o mes įsivaizduojame.  Išgirstame ir keletą  anekdotų apie juos pačius.

Anekdotas apie  svanus: „Ateina svanas (Svanetija – Gruzijos regionas)  pirkti gėlių. Išrenka  pačią didžiausią, ryškiausią puokštę, ir, pardavėja klausia „ką  užrašyti  ant  atviruko?“, svanas pagalvoja ir  atsako: „Atleisk, brolau, ne tą užmušiau“.

Jiems  patiems labai juokinga, pasakoja jį mums ir patys juokiasi, nes puikiai atskleidžia svanų  karštą temperamentą, ryžtą, drąsą.

Svanai  rekomenduoja mums važiuoti į Svanetiją 15-ai naktų (mums, darbo bitutėms!?). Jie vežtų  vis kitu maršrutu ir turėtų ką papasakot.

Gyvenam 1700m virš  jūros lygio, kalnuose, svanų šeimoje, kur gyvena 3 kartos. Ryte atsikeliam  debesyje, debesis buvo  įsirėmęs į mūsų  balkoną.  Draugė  svajojo pabūti  debesyje, Gruzijoje norai ir svajonės pildosi, pabuvo, pajuto tą jausmą, ko niekad nebuvo pajutus (lėktuve  skrendant nesiskaito).

Sužinome, kad pats  brangiausias marmuras yra iš Gruzijos  regionio – Svanetijos.  Iš Svanetijos marmuro yra  pastatytas pats Maskvos kremlius.

Jie turi visko – aukso, sidabro, vandens, kalnų,  trūksta  tik vieno dalyko –  druskos. Druskos savo jie neturi.

Svanų planai – perdaryti namus „europietiškai“.  Atsiminiau posakį  „europietiškas remontas“, juk ir mes taip galvojome, tik prieš  gerą 20 metų.

O kol europietiško remonto jie nepasidarę, mes gyvename pas juos jų sąlygomis – nuostabaus grožio gamtos apsuptyje su 1 bendru tualetu ir 1 bendru dušu, į kuriuos patenkama per lauką. Kadangi gegužę lyja, po kojomis dar ir šlapia, slidu. Tai tikra Svanetija, tikra autentika, tikri įspūdžiai, „jokios plasmasės“.

Svanai nepardavinėja savo žemių, čia  yra garbės  reikalas, bet investuotojus įsileidžia.

Svanetijoj sutinki  svaną, ir jo pirmi klausimai : „kur eini ir pas ką  apsistojai?“. Kai  pasakome gerbiamos šeimos Svanetijoje pavardę, jaučiamės  ramūs  ir saugūs. Pas svanus  daug savų, nerašytų įstatymų, kuriuos gerbiame  ir laikomės jų.

Mūsų draugas svanas, gyvenantis  Svanetijoj, kažkada mokęsis Maskvoje ir  gyvenęs Tbilisyje, ten turėjęs  savo casino, sako, kad  tikras svanas be Svanetijos  negali.  Jis ir sugrįžo atgal į gimtinę, kuria planus, plėtoja versliuką vietoje, Svanetijoje.

Valgome ir pusryčius, ir vakarienę pas svanus. Mūsų paklausia, kelintą norime ryte  išvažiuoti, moterys atsikelia ir pagamina mums maisto. Tikro gruziniško – chačapuri su vietiniu sūriu, kepa  iš ryto ir vakare, valgome juos šiltus, tirpsta burnoje.  Vietinis, šeimininkės  gamintas sūris, kiaušinienė, daržovių salotos, labai mėgsta visą maistą gardinti  kalendra, mėsos ir, aišku, pyragai su arbata. Ryte  ir vakare jie mus vaišina „chacha“ – vietine degtine, vyrukai neatsisako.

Jie nesuka sau galvos, kas sveika, kas ne, valgo tai, ką įpratę. Sveikos gyvensenos  mada iki jų dar neatėjus.

Vietiniai svanai patys auginasi daržoves, gyvulius, dėl to viską turi savo – nuo vaisių, daržovių iki sūrio ir mėsos. Maistas natūralus, sveikas, be koncervantų.

Draugai svanai nuvežė  į keletą  įrengtų ir rengiamų  slidinėjimo kurortų.

Kaip profesionalūs slidininkai papasakojo, kad į Gruziją  važiuoja slidinėt  dėl puraus sniego, ir dar dėl to, kad  Gruzijoje gali slidinėt  nebūtinai tik įrengtose trasose. Slidinėjimo gurmanams patinka „neišlaižytos trasos“, kurios  neapaugusios medžiais, krūmais,   ir purus sniegas, kuo gali didžiuotis  Gruzijos kalnai.

Vaikštom šalia  Kalų upės, pilna laisvai vaikštančių  karvių, prasilenkiame  su jomis. Pradeda  lyti. Mes  su drauge grįžtame atgal, prasilenkinėjame su daugybe  karvių, ateina jautis, „kasosi“ ragus į žemę, kelia mums įtampą.  Bet mes jį  praleidžiame, visi čia  draugiški.

Sutinkame du įkaušusius svanus, pasilabinam, jie džiaugiasi, kad svečiai iš Lietuvos Svanetijoj. Pasakom stebuklingą pavardę, pas ką mes čia apsistoję, ir jie ramūs, viską  supranta, kad reikia palikti ramybėje.:)

Kiekviename kieme laksto po Kaukazo aviganį, 90kg svorio. Jie čia laksto laisvėje, kažkas iš mūsų prisibijo, bet įsitikiname, kad  šunys nusiteikę  draugiškai, nei loja, nei puola.

Aplankome senovinį  Ipari kaimą, kur pamatome autentiškus svanų gyvenamus namus ir bokštus.

Važiuojame į Mestiją, kurioje taip pat  laisvėje vaikšo  Kaukazo veislės aviganiai, asilai, kiaulės, karvės.  Mums keista, jiems normalu. Visi nusiteikę draugiškai, niekas nieko nepuola, ramu. Vienam arba poroje keliauti būtų  nejauku, tačiau   geroje didelėje kompanijoje įspūdžiai tik stiprėja.

Važiuojame į Batumi, gruzinų  vasaros  sostinę, ją  mėsgta ir patys gruzinai, ir turkai.

Batumi – kontrastų  miestas su žydinčiais  mandarinais,  einame į Mariaus  naujajame  bulvare pastatytą  labirintą  pildyti savo  svajonių. Džiaugiamės lietuvių – gruzinų  bendrais kultūros projektais.

Sheraton“, „Radisson Blue“, „Kempinski“ ir kiti garsūs viešbučiai – dar tik statomi ar jau veikiantys – spraudžiasi vienas šalia kito, o daugybė kazino iškabų rodo, kad miestas rimtai nusitaikė į turtingus turistus, pasiruošusius mieste prabangiai gyventi, pramogauti ir lošti.
Batumis šiuo metu tarsi apjungia senąją gruziniško miesto atmosferą su agresyviai besiplečiančiu naujuoju miestu.

 

  • Dalintis įrašu:
Pasiteiraukite dėl kelionės

Jūsų asmens duomenys bus naudojami siekiant sureaguoti į Jūsų kreipimąsi. Plačiau čia

Comments